"it’s hard to remember". 13 x 14 x 8 cm. mišri technika, 2021

"strawberry cake". 164 x 167 cm. mišri technika ant drobės, 2021

nesibaigiantis vakarėlis

akinančiai spigina neoninė rožinė šviesa tiesiai į gigantišką tortą ant kurio – nuotrauka, mano naujos didelės sofos, kurią atidavė visiškai atsitiktinis žmogus dar kovo mėnesį. sofa persišviečia, po ja matosi praeitis susipynusi su dabartimi – seni subraižymai, tas pats šuo. galbūt tortas, toks didelis, nes sofa jį išdidino? vakarėly aš viena, nesu pajėgi suvalgyti tokio kiekio, tad jis tik stovi visas blizgantis ir niekieno nepaliestas lyg meno kūrinys. fone garsiai groja muzika, tas pats ritmas vis kartojasi ir kartojasi. manęs pilnas kambarys, esu tarsi aplipusi visur, užkimšusi erdvę, visai, kaip ir ta kriauklė po dešine, bet apie ją vėliau. aš šoku, krentu, vėl atsistoju, kraujas kaupiasi mano tampone, bet vis tiek stoviu nuoga. Vaizdas jau šiek tiek pradeda suktis, nebesuprantu kas tikra, kas ne, viskas nusidažo žydra spalva. kyla klausimai, ar žvėrys tikri? dar viena cigaretė ir aš pradedu tirpti, kažkas mane stebi, kada gi viskas pasikeis, kada baigsis suktis? nueinu įsipilti vandens. puodelis, o galbūt matavimo ąsotis išslysta man iš rankų, subyra, bandau jį sugražinti į pradinę būseną, bet mano būsena tam visai netinkama. šukės neatitinka, viskas ne taip sulimpa, skaičiai byra, puodelis kiauras, visai, kaip ir tas sudaužytas automobilio langas. Bet gal tai tik paveikslas, o ne reali mašina. Gal aš ją pati nervingai nutapiau ir pagalvojau kad, tai realybė. Kokia ta realybė iš tikro? galbūt visas šis vakarėlis tik išsigalvojimas? grįžtu į kambarį. stiklas, bet šukių nėra. mėtosi floristinis peilis, gėlių nėra, tik išsiliejęs kraujas. kažkur toli guli sudužus lėkštė su dar garuojančiais mano nemėgstamais spagečiais, kuriuos tikriausiai pati ir ištaškiau. surūkau dar vieną cigaretę ir numetu į peleninę. Netikėtai pradeda blizgėti pelenai. Rožine, mano mėgstama spalva. viskas vėl darosi keista, bet to nesureikšminu. einu į vonią. čia stovi išsileidusi karvė, kurios viduriuose – šildosi moterys. Visur prakaitas. Kaip nemalonu, kai mano „nike“ kojinės sušlampa nuo visų tų skysčių. pasilenkiu žemyn nusiimti kojinę. akys užkliūva už mano krūtinės. mmm...: gražu, minkšta, geras dydis. pamatau ant žemės išaugusį grybą. irgi gražu, slidu, geras dydis. vaizdas tarytum pradeda kartotis, kojinių atsiranda vis daugiau. vieną iš jų randu toje užsikimšusioje kriauklėje, apie kurią minėjau ankščiau. ji pilna indų, parneštų iš to seno viešbučio, kuriame pastoviai mylisi nepažįstamieji. į vonią atbėga šuo. vėl visur skraidžioja plaukai. erzina. paimu žirkles ir apkerpu jį. o! dar ir sesė svetainėje sėdi. apkerpu ir sesę, o ji mane. tikras kirpėjų kirpykloje vakarėlis. plaukų dar daugiau negu buvo ankščiau. surenku ir iš jų pagaminu sau teptukus. pradedu tapyti. nesibaigiantis vakarėlis tęsiasi.

2021

"no shave November", 150 x 150 cm, mišri technika ant drobės, 2021

"my head is empty", 150 x 150 cm, akrilas ant drobės, 2021

2021